kunigaikštiškas

kunigáikštiškas, -a adj. (1); R154 → kunigaikštis 1: Dalinių kunigaikštysčių kunigaikščiai buvo didžiojo kunigaikščio statytiniai, lyg ir jo vietininkai, tačiau su kunigaikštiška teise, su kunigaikštiškomis pajamomis rš. Kunigáikštiški vaikai KI479. Riksmas, bildėjimas pakilo po kunigaikštiškus rūmus V.Piet. Jis gyveno ištaigingai, didžiuodamasis savo kugaikštiška kilme EncI357. kunigáikštiškai adv. K, BŽ203: Parodė jisai jiems senio lavoną, parėdytą suvis kunigaikštiškai V.Piet.